OLEGAS

„Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi.“
Koheleto knyga

„— Nežinau ką man daryti. Vedžiojau šunį o jis ruošėsi miegoti po balkonu. Lauke šalčiai, jis juk sušals.“

Nuo šio skambučio prasidėjo mano pažintis su Olegu. Olegas gyvena gatvėje. Fondas padeda jam maistu, rūbais, higienos reikmenimis, medikamentais.

Priimti daugiau pagalbos jis dar nepasiruošęs. Nuo reabilitacijos priklausomybių gydymo centre, pagalbos susitvarkant dokumentus pašalpoms gauti ir kt. jis kol kas atsisako.

Nepaprastai svarbu yra dabar nenuleisti rankų ir netapti bedvase biurokratine mašina, kuriai „mes jam siūlėme – jis pats nenorėjo“. Reikia suprasti, kad socializacija tai nėra dar viena varnelė atliktų darbų sąraše o ilgas ir nuoseklus darbas.

"Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažajį princą, tarė:

- Prašau... prisijaukink mane!

- Labai norėčiau,- atsakė mažasis princas,- bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.

- Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini,- tarė lapė.- Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!

- O kaip tai padaryti?- paklausė mažasis princas.

- Reikia būti kantriam,- tarė lapė.- Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba - nesusipratimų šaltinis. Bet tu galėsi kasdien atsisėsti vis arčiau...

Mažasis princas rytojaus dieną atėjo vėl.

- Geriau būtų buvę ateiti tą pat valandą,- tarė lapė.- Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį..."